Vidutinio amžiaus krizė: psichologinė perspektyva ir hermeneutikos metodas

Giedrė Matonytė
Nov 2
5 min read

Darius Šulcas – hipnoterapeutas, sąmoningo kodavimo metodo kūrėjas

Gyvenimo kryžkelė

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau pasiekia tašką, kuriame išorinis pasaulis nustoja būti atsakymu.Viskas, kas anksčiau teikė prasmę – darbas, santykiai, tikslai ima tarsi išblukti.Tyla, kuri anksčiau gąsdino, tampa nuolatiniu palydovu.

Tai nėra pabaiga. Tai gyvenimo vidurio slenkstis – kryžkelė tarp to, kas buvai, ir to, kuo dar tik tapsi.

Carl Gustav Jung (Modern Man in Search of a Soul, 1933) rašė:

„Iki keturiasdešimties žmogus rūpinasi tuo, kaip jį mato pasaulis. Po to jis turi pradėti rūpintis tuo, kas matoma tik jo sieloje.“

Tai momentas, kai žmogus išorinio gyvenimo sėkmę ima keisti į vidinį tikrumą, į išsipildymą. Kai siela pradeda kalbėti garsiau nei protas.

Kaip atpažinti vidutinio amžiaus krizę?

Vidutinio amžiaus krizė dažniausiai neateina su triukšmu. Ji ateina tyliai – kaip rūkas, kuris pasidengia virš kasdienybės.

Vidinė tuštuma. Žmogus turi viską, tačiau džiaugsmas išblunka. Tai dvasinis alkis.

Ilgesys. Kažkas iš vidaus kviečia, tik dar neaišku – kur.

Santykių įtampa. Partneriai tarsi kalba iš skirtingų pasaulių. Tai ne pabaiga, o kvietimas pakeisti būdą, kaip būti kartu.

Tapatybės sąmyšis. „Kas lieka, kai nustoju vaidinti?“ – šis klausimas tampa naujos brandos pradžia.

Perdegimas. Ne dėl darbo, bet dėl beprasmybės.

Staigūs sprendimai. Žmogus keičia išorę, tačiau tikrasis pokytis jo laukia viduje.

Dvasinis jautrumas. Atsiveria intuicija, sapnai, vidinė kalba.

Tai ne klaidos. Tai ženklai, kad siela pradeda bręsti.

Kodėl krizė dažniausiai prasideda apie 36–37 metus?

Tarp 36 ir 37 metų žmogaus sąmonė natūraliai ima keistis. Iki tol gyvenimas sukasi apie įsitvirtinimą. Po to – apie prasmes. Tai laikas, kai dažnas jau turi šeimą, darbą, statusą. Tačiau tuomet tyliai kyla klausimas:

„O kur aš esu šiame gyvenime?“

Vaikai jau paaugę, o į žmogų, su kuriuo sukūrei šeimą, žvelgi šalčiau, ne kaip į vieną iš tėvų, o geriausiu atveju - tiesiog asmenybę. Ir šioje tyloje ima ryškėti vidinis balsas:

„Galbūt dabar metas gyventi dėl savęs?“

Tą akimirką žmogus iš tiesų pereina slenkstį – iš išorinių pareigų į vidinį buvimą, į esatį. Iš „turiu“ į „renkuosi“. Ir kai sąmoningai tyliai mintyse ištari:

„Dabar aš gyvensiu dėl savęs.“ Tuo momentu prasideda tikrasis vidinės laisvės kelias. Tai ne egoizmas – tai sąmonės virsmas.

Tyrimai rodo, kad gyvenimo pasitenkinimas šiuo laikotarpiu labai priklauso nuo žmogaus gebėjimo atrasti prasmę.Remiantis Kim & Park (2021, Journal of Human Understanding) tyrimu, vidutinio amžiaus moterims krizės jausmas mažėja tada, kai stiprėja prasmingumo, kūrybiškumo ir gyvybingumo patirtys.Kai žmogus ieško gilesnės prasmės, dalijasi savo patirtimi, kuria vertę kitiems – krizė po truputį praranda jėgą. Kuo labiau žmogus jaučia, kad jo gyvenimas turi kryptį, tuo mažiau jį vargina vidinis nerimas.Krizė išsisklaido tada, kai prasmė tampa aiškesnė.

Šiuolaikinis pasaulis ir pasirinkimų paradoksas

Zygmunt Bauman (Liquid Modernity, 2000) rašė, kad šiuolaikinis žmogus gyvena "skystame" pasaulyje –viskas keičiasi greičiau, nei spėjame suvokti. Žmonės laisvai keičia partnerius, miestus, darbus. Atrodo, kad tai laisvė, tačiau dažnai po ja slypi nerimas.

Mes drąsiai sakome: „Turiu teisę būti laimingas.“ Tai tiesa. Tačiau kiekviena teisė reikalauja atsakomybės – ypač prieš vaikus, kurie savo pasaulį kuria pagal mūsų pavyzdį.

Vaikai ir šeimos virsmas

Vaikas pasaulį supranta per tėvų santykį. Kai jis byra, griūva ir vaiko saugumo pamatai. Jei tėvai išsiskiria per audrą, konfliktuodami, vaikas ima nebetikėti meile. Tačiau jei jie išlaiko pagarbą, vaikas išmoksta, kad net pasikeitęs pasaulis gali būti saugus.

Erich Fromm (The Art of Loving, 1956) rašė:

„Meilė – tai menas. Norint ją išmokti, reikia kantrybės, pagarbos ir supratimo.“

Svarbiausia ne tai, ar tėvai lieka kartu – o kaip jie pasirenka išsiskirti. Jei tai daroma su pagarba, vaikas išsineša sveiką tikėjimą santykiais.

Kai tėvų krizė sutampa su paauglystės laikotarpiu

Paauglys ieško tapatybės, o tėvai tuo metu – prasmės. Šis susikirtimas gali tapti arba siena, arba tiltu.

Erik Erikson (Identity: Youth and Crisis, 1968) pabrėžė, kad paauglystė yra laikas, kai formuojasi savastis. Kai tėvai šiuo metu patiria savo krizę, šeimos energija gali būti įtempta.

Tačiau jei tėvai geba atvirai kalbėtis, dalintis savo patirtimi be kaltės ir spaudimo, paauglys mokosi, kad krizė – tai ne pavojus, o natūrali brendimo dalis. Tada šeima auga kartu.

Hermeneutikos metodas – prasmės skaitymo menas

Hermeneutika – tai žmogaus vidinio teksto skaitymas. Ji moko pažinti save ne per diagnozes, o per prasmių suvokimą. Kiekvienas įvykis, santykis ar skausmas – tai sakinys tavo asmeninės istorijos knygoje.

Prof. Dr. C. Karthikeyan ir Prof. Suresh N (Hermeneutics and Mindfulness: An Integrative Psychological Approach, IJSTR, 2020) teigė, kad hermeneutinis požiūris leidžia žmogui pereiti nuo reakcijos prie refleksijos – nuo skausmo prie prasmės.

Hermeneutikos metodo esmė

Supratimas kyla per patirtį.Prasmė gimsta tik per išgyvenimą.
Dialogas su savimi.Hermeneutika remiasi klausymusi – ne analizavimu, o tylia vidine kalba.Klausimas „Ko ši situacija mane moko?“ tampa gijimo pradžia.
Ratas tarp dalies ir visumos.Gadamer (Truth and Method, 1960) teigė, kad visumą galima suvokti tik per detales, o detales – tik per visumą.Taip pat ir gyvenime – kiekviena patirtis yra visumos atspindys.
Interpretacija kaip pokytis.Kai žmogus pakeičia būdą, kaip žiūri į įvykį, keičiasi ir jausmas.Prasmės suvokimas transformuoja emociją.

Pavyzdys.

Esame girdėję sakant:

„Visą gyvenimą jaučiu, kad manęs nemyli.“

Hermeneutiniame darbe mes ne ieškome kaltų, o tyrinėjame, ką ši frazė reiškia jo istorijoje.Pamažu žmogus atsimena, suvokia ne tik atstumą, bet ir rūpestį – tik kitu pavidalu. Kai jis tai įžvelgia, jausmas pasikeičia. Kaltė virsta suvokimu. Skausmas tampa žinia. Tai hermeneutinės transformacijos esmė.

Dėmesingumo galia

Jon Kabat-Zinn (Wherever You Go, There You Are, 1994) ir Tara Brach (Radical Acceptance, 2003) rašė, kad dėmesingumas leidžia žmogui patirti ramybę net chaoso viduryje. Tai ne pabėgimas – o pilnavertis buvimas čia ir dabar. Kai protas nurimsta, sąmonė ima matyti tikrąją realybę be pasipriešinimo. Dėmesingumas moko gyventi ne nuo krizės iki krizės, o nuo suvokimo iki suvokimo.

Hermeneutinio dėmesingumo metodika

Sustojimas – įsisąmoninimas.10–15 min. tylos kasdien. Stebėk mintis be vertinimo. Sutelk dėmesį lyg į tekantį upės vandenį.
Stebėjimas – gyvenimo skaitymas.Užrašyk situacijas, kurios kelia įtampą.Klausk: „Ką ši situacija nori man parodyti?“
Priėmimas – dialogas su savimi.Paklausk: „Ko tau dabar konkrečiai reikia?“
Naujos prasmės kūrimas.Užrašyk:
„Mano gyvenimas iki šiol buvo apie…“„Dabar noriu, kad jis būtų apie…“
Dėmesingas veiksmas.Kasdien atlik mažą veiksmą, atitinkantį naują kryptį.
Įprasminimas.Kartą per savaitę paklausk:
„Ką aš supratau?“„Ką, kokį prisiminimą, jausmą leidau sau priimti ir paleisti?“
„Už ką esu dėkingas sau?“

Hipnoterapija ir sąmoningas kodavimas

Kai žmogus viską supranta, bet vis tiek negali pajudėti, problema glūdi pasąmonėje.Tokiu atveju puikiai padeda hipnoterapija ir sąmoningas kodavimas – metodai, leidžiantys pasiekti giliausius pasąmoninius įsitikinimus ir juos pervertinti.

Šie metodai padeda greitai ir efektyviai sukurti pokytį, taupant laiką, pinigus ir emocinę patirtį. Tai kelias iš proto į sielą – iš baimės į sąmoningumą. Leidžiant sau pažvelgti už šios dienos suvokimo ribos ir tai tinkamai įsisavinti.

Vaizduotė - tai kalba, kuria suprantamai kalbasi protas su širdimi, su jausmu.

Ji leidžia matyti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas gali būti. Tai kas tau reikalinga. Kai protas pavargsta nuo faktų, širdis tyliai primena tai, kas gyva. Tarp jų gimsta prasmė – ten, kur mintis susitinka su jausmu.

Nuo savęs į save

Vidutinio amžiaus krizė – tai kryžkelė ir kvietimas grįžti į save. Kai žmogus sustoja ir išgirsta tylą, gyvenimas vėl įgauna spalvas. Tuomet viskas, kas buvo praeityje, tampa mokytoju, o dabartis – nauju pradžios tašku.

„Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime turi susitikti su savo siela.Kai tai įvyksta, pasaulis pasikeičia – nors išoriškai lieka toks pats.“