Tobulėjimo kultūra – augimas ar subtilus būdas vengti savęs?

Augutė Paliulionienė

„Keliauti reiškia grįžti namo į save“ - Rumi

Šiandien labai daug kalbama apie tobulėjimą, saviugdą, vidinį augimą. Ir tai yra gražu – dvasinis kelias, seminarai, knygos – tai tarsi mūsų kalnai, kur lipame ieškodami nušvitimo ar savo tikrojo aš. Bet nuolatinis tobulumo siekimas, perfekcionizmas gali sukurti iliuziją, kad judame aukštyn, kai iš tikrųjų mes tik judame ratu. Svarbu užčiuopti, ar tobulėjimo siekis, saviugda, skirtingų terapijų kolekcionavimas netapo apsauginiu manevru, o nuolatinė „geresnės versijos“ paieška - ne subtili gynyba? Atrodo, kad čia slypi paradoksas – vengiu savęs per bandymą save atrasti.

Jeigu asmuo, kad ir kiek seminarų palankė ar knygų perskaitė, bet vis tiek jaučiasi, kad kažko vis negana, gali būti, kad žmogus tiesiog pakliuvo į spąstus. Nuolatinis tobulėjimas ir geresnės savo versijos kūrimas tampa dar viena priklausomybės forma, tik subtilesnė, elegantiškesnė nei persivalgymas ar alkoholio vartojimas. Perkame knygas ir seminarus, kurių nespėjame perskaityti ir perklausyti, nespėjus baigti vienų mokslų, jau užsirašome į kitus. Atrodo, daug pastangų, o rezultatas vis netenkina, apgauname save kažko darymo veiksme, bet vis tiek liekame nepasisotinę, lyg viduje turėtume niekad sotumo jausmo nejuntančią dalį. Japonai turi terminą „Tsundoku“, kas pažodžiui išvertus reiškia „sukrauti knygas, bet jų neskaityti“. Išvertus į psichologinę kalbą, tai būtų intelektualaus tobulėjimo iliuzija, vengiant susidūrimo su turiniu – gyliu, skausmu, jausmais. Aš tampu žmogumi, kuris perka knygas, bet ne skaitančiu žmogumi arba pritaikius šiai temai - aš tampu žmogumi ne tam, kad tobulėčiau, o kad jausčiausi žmogumi, kuris tobulėja. Nuolatinis tobulėjimas be vidinės ir išorinės ramybės – tai rafinuota priklausomybė, intelektualus kelias pabėgti nuo savo šešėlio, nuo savo baimių, kaltės, gėdos, nepakankamumo jausmo, nuo tiesos, nuo atvirumo, nuo santykio su savimi ir kitais. Tikrasis augimas prasideda ne siekiant tobulumo, o pirmiausia priimant save tokį, koks esi. Norint pasikeisti, reikia pažiūrėti ten, kur labiausiai nesinori žiūrėti. Tik ten, kur jaučiame didžiausią pasipriešinimą, glūdi mūsų tikrasis augimo potencialas. Paradoksalios pasikeitimo teorijos autorius Arnold Beisser teigia, kad „siekiant pasikeitimo, visų pirma reikia pilnai patirti ir įsisąmoninti, kas esi ir kas yra, prieš stengiantis būti tuo, kuo dar nesi.“ Tai kvietimas sustoti, pajausti ir priimti save ne kaip projektą, kurį reikia patobulinti, o kaip gyvą būtybę, kuri gali išbūti su viskuo, kas joje gyva. Tikrasis tobulėjimas nekviečia tik „paleisti“ jausmus ar savo „blogąją versiją“ ar dirbtinai atleisti, tikras augimas kviečia išbūti su tuo, kas nepatogu, kviečia pažinti tas savo dalis, kurios jaučiasi nepakankamos, kurios jaučia gėdą, baimę, kurios galvoja, kad tik kažką pasiekus ar kažkam įtikus, būsite vertingi.

Manau, kad psichoterapija ir kviečia žmogų išbūti su tuo, kas nepatogu, sustoti, įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus, į savo gėdingas ar nepriimtinas mintis. Tikrasis augimas vyksta, kai išbūname su tuo, kas nepatogu. Aišku, netgi ir individualioje terapijoje galima pabėgti nuo savęs, galima užsidėti patogaus ar tobulo kliento kaukę. Jeigu klientas nori būti „geras“ klientas – jis slepiasi nuo savęs. Todėl taip svarbu psichoterapijoje ryšys, nes tik ryšyje galima pradėti gyti. Mes santykyje kažkada susižeidėme, santykyje ir pradedame gyti. Jeigu terapeutui ir klientui pavyksta sukurti saugią ir tikrą erdvę, tuomet prasideda gijimo procesas. Kaukės, ištremtos vidinės dalys, skausmai pradės po truputį atsiskleisti. Jeigu atėjus į pirmąją konsultaciją norite bėgti nuo nepatogumo, tai geras ženklas, reiškia, jūs užčiuopėte giją. Man gera ir patogu girdėti, kai klientai išsako savo jausmą, kad jiems nepatogu, tai yra nuostabi medžiaga dirbti toliau. Tenka iš klientų girdėti, kaip jie pabėgdavo iš terapijų. Viena klientė pasakojo, kad niekada nesugrįžo į terapiją, nes psichologas uždavė namų darbų. Ji nenorėjo tų namų darbų daryti, o paprieštarauti psichologui nesugebėjo ir kad išvengtų nepatogumo kitą konsultaciją tiesiog į ją nebeatėjo. Jau namų darbų uždavimas be tikslo, kad klientas juos tikrai atliks, yra puiki intervencija, nes klientas pradės priešintis, didės nenoras, jo kūne gims baimės, galbūt gėda, galbūt grįš prisiminimai iš praeities. Ir jeigu terapeutas galės tai pajusti, o klientas jausis pakankamai saugiai, tuomet bus galima nerti į gylį, ne tik apie jį kalbėti, bus saugu išjausti, ne tik samprotauti apie jausmus. Manau, kad tikrasis kelias į save – ne tapti geresniu ar tobulesniu, o tapti tikresniu. Tobulėjimas nėra apie tai, kad kažką savyje ištaisytum, o apie tai, kad išmoktum būti su savimi. Ir tik tada sugebu priimti savo trūkumus, nebijau į juos pažvelgti, tuomet tampu brandesniu, kas ir yra tikrasis augimas. Kartais atrodo, kad tobulėjimo kultūra gali sukelti iliuziją, kad mes judame į viršų, bet pamirštame žemę po kojomis. Tikrasis augimas nevyksta tik teorijoje ar seminarų pirkimu – jis vyksta tarp žmonių, buityje, santykiuose.

Tobulėjimas be santykio yra tobulėjimo iliuzija. Kai tobulėjimas tampa nuolatiniu projektu, rizikuojame prarasti gebėjimą būti santykyje. O juk būtent santykiuose atsiskleidžia mūsų brandumas – ar gebame išbūti, kai kitas mūsų nesupranta, kai kyla įtampa ar nepatogumas? Šią brandos formą sisteminės šeimos teorijos pradininkas Murray Bowen vadina diferenciacija – gebėjimu būti savimi ir kartu išbūti santykyje. Intrapsichinė diferenciacija - tai gebėjimas jausmus atskirti nuo minčių. Atspindi emocinio reaktyvumo ir savireguliacijos laipsnį ypač stresinėse situacijose. Praktinis pavyzdys, grįžus vyrui iš darbo, vyras nepasakė „labas“, bet nuėjo į tualetą, moteris pasijuto nemylima, mintyse sukūrė scenarijų, kad vyras ją greitai paliks, kad ji yra jam bloga, nepakankama, bet užuot tą pasakiusi, iškėlė skandalą, nes parodyti savo tikrųjų jausmų nemoka, bijo pasirodyti silpna. Kitas pavyzdys, kai moteris pradeda jausti milžinišką stresą, kai jos nuomone, vyras į ją „kaltinančiai žiūri“, tai yra nelogiška, bet tuo metu baimė ima viršų, žmogus praranda sveiką nuovoką ir sukelia skandalą, ima gintis, kad tik išvengtų savyje suprasto kaltės jausmo. Taigi, nediferencijuoti asmenys nesugeba atskirti jausmo nuo minties, jų protas paskęsta emocijose ir objektyvumas akimirksniu išgaruoja. Tokių žmonių gyvenimas yra valdomas jausmų, kurie kyla arba tiems, prie kurių jie aklai yra prilipę, arba tiems, nuo kurių su neapykanta siekia atsitraukti. Taip pat M. Bowen išskiria ir tarpasmeninę diferenciaciją - tai gebėjimas išlikti autonomišku, išlaikant artimus emocinius ryšius su kitais reikšmingais žmonėmis (tėvais, broliais, seserimis, partneriu, vaikais). Čia puikiai atsiskleidžia autonomijos ir savitarpio ryšio paradoksas - tik tikrai autonomiški ir laisvi žmonės gali sukurti stiprų savitarpio ryšį. Žmogui su žema diferenciacija yra sunku aiškiai mąstyti, todėl į kitų žmonių asmenų nurodymas ar nuomonę jie reaguoja emocionaliai - teigiamai arba neigiamai. Pas šiuos žmones yra silpnas autonominis identiškumas ir tai nesusiję su turimais diplomų skaičiais ar intelektu. Ir protingi žmonės gali jausti didžiulį stresą, kai jiems reikia išlikti savimi, turėti savo nuomonę, pasakyti „ne“, pasakyti savo tikruosius norus, poreikius ir jausmus. Juk realybėje būna taip – jeigu draugui pasakysiu „ne“, jis supyks, mane atstums, jei paprieštarausiu, ant manęs pyks, jeigu pasirinksiu mokytis ne ten, kur liepia tėvai, jausiuosi blogu vaiku, jeigu atsisakysiu būrelio, kuris nepatinka, mama ar tėtis supyks. Bandymas įtikti tai yra viena iš atsako į stresą rūšių.

Kaip pasitikrinti savo brandumo laipsnį? Galite sau užduoti klausimus ir bandyti sąžiningai atsakyti. Ar man lengva pasakyti „ne“? Kaip jaučiuosi nustatydamas savo ribas? Ar aš leidžiu sau pasakyti savo nuomonę? Kaip aš jaučiuosi, kai mano artimas žmogus turi kitokią nuomonę? Kaip aš jaučiuosi, kai mano artimas žmogus išsako savo poreikius? Kaip aš jaučiuosi, kai kitas žmogus man pasako „ne“? Kaip reaguoju į kritiką? Kaip jaučiuosi, kai šalia manęs yra artimas nelaimingas ar piktas žmogus?

Tikrasis brandumas tai - kai asmens autonomija yra ne izoliuotas „aš“ ir kai „aš“ netampa susiliejančiu „mes“. Būtent santykiuose mes galime pasitikrinti, ar mano ramybė yra gyva ar tik dvasinis įvaizdis. Tobulėjimas ne integracijos tampa intelektualine iliuzija, tarsi žmogus žinotų kelią į gylį, bet bijotų juo eiti. Kad tas ėjimas būtų ne ėjimas užburtu ratu, tam reikalingas sustojimas, įsiklausymas, suvokimas to, kas vyksta čia ir dabar. Manau, kad psichoterapija yra vienas iš puikų būdų nepabijoti sustoti ir pažiūrėti, kas visgi slepiasi po nuolat tobulėti siekiančios dalies. Kai žmogus pagaliau ryžtasi sustoti ir pažvelgti į save, prasideda tikrasis kelias į gylį. Vienas iš būdų šiam procesui – hipnoterapija. Ji leidžia pasiekti ne tik sąmoningą supratimą, bet ir pasąmoninius sluoksnius – ten, kur slypi tikrosios mūsų baimės, įsitikinimai, emocinės žaizdos. Hipnoterapija padeda ne pabėgti nuo savęs, o priešingai – susitikti su savo gilesnėmis dalimis, išgirsti jas, integruoti, paleisti įtampas, kurios ilgai buvo kūne ar pasąmonėje. Tai nėra magija ar greitas sprendimas – tai būdas išgirsti savo vidinį balsą, kai triukšmas išorėje nurimsta. Didžiausias augimas – tai leidimas leisti sau nustoti tobulėti, bet išbūti su tuo, kas yra dabar. Dvasinis augimas – ne kopimas į kalnus, bet sugrįžimas į gyvenimą, į žmones, į santykius.