HIPNOZĖS MOKSLAS KEIČIASI: klausimas „Ar ji veikia?“ traukiasi į antrą planą

Lietuvos hipnoterapeutų asociacijos žvilgsnis į naujausius hipnozės tyrimus

Klausimas „ar hipnozė veikia?“ šiuolaikiniame hipnozės moksle vis labiau traukiasi į antrą planą. Ne todėl, kad hipnozės veiksmingumas jau būtų vienodai įrodytas visoms problemoms ar visiems žmonėms. Tačiau sukaupta pakankamai eksperimentinių ir klinikinių duomenų, kad reikšminga šiuolaikinių tyrimų dalis šiandien koncentruojasi į gilesnius klausimus: kaip hipnotinė įtaiga keičia suvokimą, dėmesį ir kūno pojūčius, kokį vaidmenį atlieka lūkesčiai, kas vyksta smegenų tinkluose, kodėl žmonės į sugestiją reaguoja skirtingai ir kokie procesai lemia terapinį pokytį.

Tai reikšmingas mokslo raidos poslinkis. 2024 m. žurnale Consciousness and Cognition paskelbta sisteminė šiuolaikinių hipnozės teorijų apžvalga pažymi, kad hipnozė vis labiau įsitvirtino moksliniuose tyrimuose, o hipnotinių įtaigų gebėjimas keisti suvokimą, elgesį, pažintinius procesus ir savo veiksmų autorystės pojūtį yra plačiai dokumentuotas. Tačiau bendro sutarimo, kokie mechanizmai sukuria šiuos pokyčius, vis dar nėra.

Vadinasi, diskusijos centras pamažu persikelia nuo paties reiškinio įrodinėjimo prie jo mechanizmų supratimo. Lietuvos hipnoterapeutų asociacijos požiūriu, būtent šis poslinkis šiandien yra viena įdomiausių hipnozės mokslo krypčių.

Įtaiga keičia ne tik tai, ką žmogus sako jaučiantis. Vienas svarbiausių dabartinių klausimų – kas vyksta tarp jutiminio signalo ir sąmoningo žmogaus patyrimo? Tai ypač gerai matoma hipnotinės analgezijos tyrimuose.

Naujausioje hipnotinės hipoalgezijos apžvalgoje, integruojančioje EEG ir somatosensorinių sukeltųjų potencialų tyrimus, nagrinėjama, kaip hipnotinės sugestijos gali veikti skirtingus skausmo informacijos apdorojimo etapus. Tai leidžia atsisakyti pernelyg paprasto paaiškinimo, kad hipnozė tiesiog „išjungia“ skausmą.

Daug įdomesnis klausimas yra: kas pasikeičia tarp gaunamo signalo ir to, kaip žmogus jį galiausiai patiria? Skausmas nėra vien periferinio signalo registravimas. Jo patyrimui reikšmės turi dėmesys, lūkesčiai, emocinis vertinimas, ankstesnė patirtis ir kontekstas. Hipnotinė įtaiga gali veikti dalį šių procesų. Todėl stimulas gali išlikti, tačiau jo subjektyvi reikšmė ir patyrimas gali pasikeisti.

Smegenys ne tik priima informaciją – jos prognozuoja

Viena įdomiausių šiuolaikinių hipnozės tyrimų krypčių yra predikcinio kodavimo – predictive coding – modelis.

Pagal šį požiūrį smegenys nėra pasyvus išorinio pasaulio registratorius. Jos nuolat kuria prognozes apie tai, ką turėtume pamatyti, išgirsti ar pajusti, ir šias prognozes derina su gaunama jutimine informacija.

Šiame kontekste hipnotinė sugestija įgauna ypatingą reikšmę.

Sugestija gali prisidėti prie lūkesčio apie būsimą patyrimą formavimo. Todėl tyrėjams tampa svarbu ne tik tai, kas žmogui buvo pasakyta, bet ir tai, kaip sugestijos sukurtas lūkestis sąveikauja su vėliau gaunama jutimine informacija.

2026 m. Vilfredo De Pascalis apžvalgoje hipnotinė hipoalgezija būtent ir nagrinėjama predikcinio kodavimo kontekste, integruojant EEG osciliacijų bei somatosensorinių sukeltųjų atsakų duomenis.

Tačiau čia svarbi mokslinė riba: predikcinis kodavimas yra perspektyvus hipnotinių reiškinių aiškinimo modelis, o ne galutinai įrodyta vienintelė hipnozės teorija.

Hipnozė nėra vien atsipalaidavimas

Hipnozės sutapatinimas su atsipalaidavimu yra pernelyg siauras.

Šiuolaikinės teorijos nagrinėja dėmesio reguliavimą, lūkesčius, metakogniciją, vykdomąją kontrolę, disociacinius procesus ir žmogaus subjektyvų savo veiksmų autorystės pojūtį. Todėl praktikoje svarbu ne tik tai, kaip stipriai žmogus atsipalaidavo. Žmogus gali būti fiziškai atsipalaidavęs ir nereaguoti į konkrečią sugestiją. Ir priešingai – ryški hipnotinė reakcija nebūtinai reikalauja gilaus fizinio atsipalaidavimo.

Hipnoterapeutui daug svarbiau stebėti, kur nukreiptas žmogaus dėmesys, kaip keičiasi jo vidinis patyrimas ir kaip jis reaguoja į konkrečią sugestiją.

Kodėl ranka gali atrodyti tarsi kylanti pati?

Čia atsiranda viena įdomiausių šiuolaikinio hipnozės mokslo temų – agency, arba savo veiksmų autorystės pojūtis.

Žmogus gali atlikti judesį, tačiau subjektyviai patirti jį kaip vykstantį tarsi savaime.

Hipnozės mokslui tai labai svarbu, nes hipnotinė reakcija nėra vien matomas elgesys. Išoriškai panaši reakcija dviem žmonėms gali būti subjektyviai visiškai skirtinga. Vienas žmogus gali jausti, kad sąmoningai kelia ranką. Kitas – kad leidžia jai kilti. Trečias gali patirti aiškų nevalingumo pojūtį: „ranka kyla pati“. Todėl stebimas hipnotinis reiškinys ir žmogaus vidinis jo patyrimas nėra tas pats dalykas.

Būtent tokių skirtumų mechanizmus šiandien ir bandoma suprasti.

„Hipnotizuojamas“ ar „nehipnotizuojamas“?

Ir čia mokslo kalba tampa tikslesnė.

Žmonių skirstymas tik į „hipnotizuojamus“ ir „nehipnotizuojamus“ yra pernelyg grubus.

Tiriamas hipnotinis imlumas, reakcijos į skirtingų rūšių sugestijas, dėmesio kontrolė, lūkesčiai, metakognicija ir kiti individualūs skirtumai.

Todėl praktiškai vis įdomesnis tampa ne klausimas:

„Ar šį žmogų galima užhipnotizuoti?“

o:

„Į kokias sugestijas šis žmogus reaguoja, kaip jis jas patiria ir kokios sąlygos padeda reakcijai atsirasti?“

2024 m. sisteminė hipnozės teorijų apžvalga išanalizavo 25 teorijas, suskirstytas į 10 kategorijų. Autoriai nenustatė vienos teorijos, galinčios išsamiai paaiškinti visą hipnotinių reiškinių spektrą.

Skirtingos teorijos geriau paaiškina skirtingus hipnozės aspektus.

Lietuvos hipnoterapeutų asociacijos požiūriu, tai nėra hipnozės silpnybė.

Tai priminimas, kad profesionali praktika neturėtų būti uždaroma viename patogiame hipnozės paaiškinime. Teorija turi sekti duomenis, o ne duomenys būti pritaikomi prie pasirinktos teorijos.

O kaip terapinio pokyčio greitis?

Čia atsiranda klausimas, kuris praktikoje gali būti ne mažiau svarbus už galutinį rezultatą. 2026 m. European Journal of Pain paskelbta didelė sisteminė hipnozės ir klinikinio skausmo apžvalga apėmė 106 tyrimus.

57 tyrimų, kuriuose dalyvavo 4572 žmonės, metaanalizėje hipnozė parodė nedidelį skausmo sumažėjimą, palyginti su neaktyviomis kontrolinėmis sąlygomis.

Tačiau lyginant su aktyviomis intervencijomis – relaksacija, skausmo edukacija ar kognityvine elgesio terapija – aiškaus hipnozės pranašumo nenustatyta.

Šią išvadą svarbu perskaityti tiksliai.

Ji nereiškia, kad „hipnozė neveikia“.

Ji reiškia, kad pagal šiame tyrime vertintą galutinį skausmo intensyvumą hipnozė neparodė patikimo pranašumo prieš kitas aktyvias psichologines intervencijas.

Tačiau lieka kitas praktiškai labai svarbus klausimas:

per kiek laiko ir per kiek terapinių sesijų tas rezultatas buvo pasiektas?

Jeigu dvi intervencijos galiausiai pasiekia panašų rezultatą, tačiau vienai reikia mažiau sesijų, tai būtų kliniškai ir ekonomiškai reikšmingas skirtumas. Šiuo metu duomenų nepakanka bendrai teigti, kad hipnozė veikia greičiau už KET ar kitas psichologines intervencijas.

Todėl, Lietuvos hipnoterapeutų asociacijos požiūriu, būsimiems tyrimams reikėtų daug nuosekliau vertinti ne vien galutinį rezultatą, bet ir pokyčio greitį, reikalingų sesijų skaičių, poveikio dydį ir jo išlikimą.

Terapijos vertę žmogui lemia ne vien tai, ar pokytis galiausiai įvyko, bet ir kokiu keliu, per kiek laiko ir kokiomis sąnaudomis jis buvo pasiektas.

Hipnozė medicinoje: rezultatai nevienodi – ir tai svarbu

2026 m. International Journal of Clinical and Experimental Hypnosis paskelbta sisteminė randomizuotų kontroliuojamų tyrimų apžvalga analizavo hipnozės taikymą anesteziologijos srityje.

Į ją pateko 19 tyrimų ir 3699 pacientai.

Rezultatai buvo perspektyviausi pediatrijoje ir odontologijoje: nustatytas statistiškai reikšmingas priešoperacinio ir procedūrinio nerimo sumažėjimas bei dalinis pooperacinio skausmo sumažėjimas.

Tačiau akušerijos tyrimuose hipnozės naudos skausmui nenustatyta.

Būtent tokie rezultatai profesionaliai hipnoterapijai yra vertingi.

Mokslas neturi patvirtinti, kad hipnozė „veikia viskam“. Jis turi padėti nustatyti, kur, kam ir kokiomis sąlygomis jos nauda yra labiausiai tikėtina.

O kaip „gilesni sąmonės lygmenys“ ir pasąmonė?

Hipnoterapijos praktikoje dažnai vartojame sąvokas „pasąmonė“, „gilesnė būsena“ ar „gilesnis sąmonės lygmuo“.

Moksliniame diskurse šias sąvokas turime vartoti atsargiai.

Šiuolaikiniai tyrimai leidžia kalbėti apie dėmesio, suvokimo, veiksmų autorystės, lūkesčių ir kitų kognityvinių bei neurofiziologinių procesų pokyčius. Tačiau iš to negalime daryti išvados, kad neurologija yra nustačiusi konkrečius vienas po kito esančius „sąmonės aukštus“, kuriais hipnoterapeutas leidžiasi vis giliau.

Todėl Lietuvos hipnoterapeutų asociacijai svarbu atskirti terapijoje naudingą modelį nuo neurobiologinio fakto. Sąvoka „pasąmonė“ gali būti prasminga kaip praktinis būdas kalbėti apie procesus, kurie nėra tiesiogiai prieinami sąmoningai kontrolei ar refleksijai. Tačiau jos nereikėtų pateikti kaip vienos konkrečios anatominės smegenų vietos.

Mokslinis klausimas todėl skamba tiksliau:

ne „kaip giliai pasiekėme pasąmonę?“, o „kokius suvokimo, dėmesio, emocinio vertinimo, atminties ar veiksmų kontrolės procesus pakeitė sugestija?“

Klausimas „ar hipnozė veikia?“ traukiasi į antrą planą

Peržvelgus naujausią mokslinę literatūrą, matyti ne tik augantis hipnozės tyrimų skaičius.

Keičiasi patys klausimai.

Vis dažniau tyrėjai klausia:

Kaip sugestija keičia suvokimą, dėmesį ir kūno pojūčius?

Kokią reikšmę turi lūkesčiai ir smegenų prognozavimo mechanizmai?

Kodėl skirtingi žmonės į tą pačią sugestiją reaguoja nevienodai?

Kaip keičiasi savo veiksmų kontrolės ir autorystės pojūtis?

Kas hipnotinėje intervencijoje iš tikrųjų sukelia terapinį pokytį?

Kaip greitai tas pokytis atsiranda ir kiek sesijų jam reikia?

Kiek ilgai rezultatas išlieka?

Kada hipnozę verta derinti su kitomis psichologinėmis ar medicininėmis intervencijomis?

Ir galiausiai:

kur baigiasi tai, ką jau galime pagrįsti moksliniais duomenimis, ir prasideda teorinės interpretacijos?

Lietuvos hipnoterapeutų asociacijos požiūriu, būtent čia šiandien vyksta viena įdomiausių hipnozės mokslo diskusijų. Hipnozės vertės nereikia didinti mistiniais paaiškinimais. Tačiau jos nereikia ir sumenkinti iki paprasto atsipalaidavimo metodo. Kuo tiksliau suprantame hipnozės mechanizmus, individualius skirtumus, galimybes ir ribas, tuo tvirtesnį pagrindą įgauna atsakinga hipnoterapijos praktika. Todėl klausimas „ar hipnozė veikia?“ pamažu užleidžia vietą daug įdomesniems klausimams:

kaip ji veikia, kam, kada, kokiomis sąlygomis, kaip greitai – ir kaip šias žinias atsakingai panaudoti žmogui padedant?

Pagrindinė literatūra

Zahedi A., Lynn S. J., Sommer W. (2024). How hypnotic suggestions work – A systematic review of prominent theories of hypnosis. Consciousness and Cognition, 123, 103730. DOI: 10.1016/j.concog.2024.103730.

De Pascalis V. (2026). Toward a Predictive Coding Account of Hypnotic Hypoalgesia: Integrating EEG Oscillations and Somatosensory Evoked Responses. Brain Sciences, 16(, 779. DOI: 10.3390/brainsci16080779.

Yim T. H., Derbyshire S. W. G. (2026). A Systematic Review of Hypnosis for Clinical Pain Relief. European Journal of Pain, 30(, e70369. DOI: 10.1002/ejp.70369.

Waehner A., Bügers L., Volberg C., Torossian A., Dinges H.-C., Schubert A.-K. (2026). Hypnosis in Anesthesia: A Systematic Literature Review of Randomized Controlled Trials. International Journal of Clinical and Experimental Hypnosis. DOI: 10.1080/00207144.2026.2700719.