Vidutinio amžiaus krizė

Paruošė Liuda Vilbikienė

Vidutinio amžiaus krizė – tai ne kažkoks vienas momentas ar staigus lūžis. Ji ateina tyliai. Ji prasideda ne nuo metų skaičiaus, o nuo būsenos, kurią tampa per sunku nešti.

Anksčiau galbūt buvo kalbama, kad tokia krizė prasideda po 45-erių. Tačiau šiandien vis daugiau žmonių ją pajunta nuo 35, 37 ar 40 metų. Ji dažnai lieka nutylėta, neišsakyta. Perkeliama ant pečių kaip dar viena tyli našta.

Pirmi ženklai – lyg iš niekur atsirandantis noras būti vienam. Nebegalėjimas bendrauti net su artimaisiais. Santykiai pradeda slėgti. Vyras tampa svetimas, artimi žmonės – lyg tolimi. Vis dažniau

norisi tylos. Ramybės. Bet ta ramybė ne atgaivina, o iš lėto slopina.

Atsiranda nerimas, nors atrodo, kad „viskas gerai“. Dingsta noras dirbti, veikti, svajoti. Nebežinai, ar tai, ką darai, turi prasmę. Nebežinai, ko nori. Nebežinai, kur eini. Apima keistas jausmas – tarsi gyvenimas eina, bet be tavęs. Tu lyg esi, bet tik kaip šešėlis.

Fiziologija taip pat keičiasi – pradeda trūkti energijos, sutrinka miegas, dingsta noras mylėtis, kūnas tampa sunkus, nejudrus, mieguistas. Ir visa tai nėra apie ligą. Tai apie būseną. Apie tai, kad

gyvenimas, kurį kūrei, staiga pradeda tavęs nebedominti. Baisiausia – dingsta bet kokios fantazijos apie ateitį. Nebematai vizijos. Nebesuvoki ko nori tu pats. Nebelieka noro planuoti. Kartais visai nebejauti noro gyventi. Ir net jeigu šalia yra vaikai, šeima, darbas – tai nebeužpildo vidinės tuštumos.

Vidutinio amžiaus krizė dažnai pasireiškia taip:

Padidėjęs nerimas ir nuolatinis vidinis sunkumas.

Apatija, nuobodulys, susidomėjimo praradimas.

Fiziologiniai pokyčiai – energijos stoka, miego sutrikimai, seksualinio noro sumažėjimas.

Vienatvės poreikis ir atstūmimo baimė vienu metu.

Norų nebuvimas ir progresijos į ateitį trūkumas.

Laiko suvokimo pakitimas – jausmas, kad viskas bėga, o tu stovi vietoje.

Tai nėra silpnumas. Tai ženklas, kad gyvenimas šaukia sustoti ir peržiūrėti savo kryptį. Tai kvietimas pažvelgti į save kitaip. Ne kaip į žmogų, kuris turi atitikti, prisitaikyti, duoti. O kaip į žmogų, kuris turi teisę gyventi savo gyvenimą. Tai ne pabaiga. Tai perėjimas. Tai pradžia kažko kito. Tik tam reikia išgirsti save. Išdrįsti pasakyti „man skauda“. Išdrįsti sustoti ir leisti sau pažiūrėti giliau. Nes tik tada atsiranda galimybė – ne vėl „gyventi kaip anksčiau“, o pagaliau gyventi taip, kaip iš tikrųjų nori.